Lietuva jau daugiau nei trisdešimt metų drąsiai žengia į Eurovizijos sceną, o 2026 m. gegužę Austrijos sostinėje Vienoje mūsų šalies atstovas neš naują energiją ir išskirtinį skambesį. Šiemet nacionalinė atranka „Eurovizija.LT 2026“ buvo viena dinamiškiausių per pastaruosius metus – joje varžėsi net 40 atlikėjų, o finalas vasario 27 d. išrinko ryškiausią talentą. Šis gidas supažindins su pagrindiniais atlikėjais, žengiančiais į didžiąją sceną, atskleis atrankos užkulisius ir pristatys nugalėtoją, jau besiruošiantį „Eurovizijos“ scenai.
Nacionalinė atranka „Eurovizija.LT 2026“
„Eurovizija.LT 2026“ vyko penkiuose pusfinaliuose nuo sausio 24 d. iki vasario 21 d. Kiekviename pusfinalyje pasirodė po 8 atlikėjus. Atranka buvo filmuota LRT studijoje Vilniuje. Vedė talentinga trijulė – Gabrielė Martirosian, Eglė Kernagytė-Dambrauskė ir Rimvydas Černiauskas. Balsavimas buvo 50/50: pusę balų skyrė profesionali komisija, kitą pusę – žiūrovai per SMS ir internetinę platformą. Atranką lydėjo ir Eurovizija statymai už nugalėtoją. Iš kiekvieno pusfinalio tiesiai į finalą keliavo du geriausi, o trečios vietos dalyviai pateko į etapą, kur žiūrovai išrinko papildomą finalistą. Iš viso finale pasirodė 11 atlikėjų.
Finalo dalyviai tapo tikrais Lietuvos muzikos ambasadoriais. Štai keletas ryškiausių:
Kėdainietė Rugilė Ulytė (Rug!le) į sceną atnešė ne tik autentišką kultūrinį prieskonį, bet ir stiprią feministinę žinutę. Jos daina – tai modernus, energingas pasakojimas apie rašytoją Žemaitę, kurios plunksna „suteikė moterims balsą“. Išskirtiniu įvaizdžiu (tradicine skara) ir šauktuku varde savo ekspresyvumą pabrėžianti atlikėja meistriškai sujungė lietuviškos literatūros istoriją su šiuolaikiniu skambesiu. Tai drąsus, charizmatiškas pasirodymas, skatinantis jaunimą naujai pažvelgti į mūsų kultūros ikonas.
Tai ne šiaip eilinė baladė, o stiprus, daugiabalsis manifestas prieš manipuliacijas ir indoktrinaciją. Angliškas grupės kūrinys kalba apie būtinybę išlikti nepalaužiamiems ir apsaugoti savo sielą nuo visuomenės spaudimo. Solidus vokalas, įtaigus tekstas („Fabricate, inoculate, intimidate…“) ir dramatiška pasirodymo atmosfera kuria vizualiai bei emociškai nepamirštamą patirtį, įrodančią kolektyvinės vienybės jėgą.
Paulina Paulauskaitė, pasislėpusi po „Nøra Blu“ slapyvardžiu ir iškovojusi atrankos bilietą, pristatė vieną giliausių asmeninių transformacijų scenoje. Raigardo Tautkaus prodiusuotas kūrinys nėra tik standartinė pop daina – tai jautrus, pauzėmis ir vidine jėga alsuojantis pasakojimas apie iš gilaus skausmo atgimstantį savarankiškumą. Vaizdo klipą ekstremaliomis sąlygomis lediniame vandenyje filmavusi atlikėja šią stiprybę tobulai perkėlė į gyvą pasirodymą, sujungdama subtilią elektroniką su galingu emociniu proveržiu.
Jaunasis talentas Nojus Žebrauskas (Noy) išsiskyrė branda ir minimalizmu. Suvienijęs jėgas su muzikos profesionalais Leonu Somovu ir Egmontu Bžesku, atlikėjas pristatė dainą, kuri ne šaukia, o kviečia įsiklausyti į save. „Stand Up“ – tai gilaus ir modernaus skambesio kūrinys apie vidinį sprendimą pakilti sunkiais laikais, raginantis neprarasti vilties („We’re not the ashes in their dust“). Noy pasirodymas įrodė, kad naujoji karta moka jautriai ir be nereikalingo patoso kalbėti apie sudėtingas temas.
Nikita Vaitkevičius (Atikin) pateikė vieną drąsiausių atrankos eksperimentų, kuriame susidūrė trankus „drum and bass“ ritmas ir autentiškas folkloro ansamblio „Ratilio“ skambesys. Dainos tekstas – tai refleksija apie vidinį bei išorinį karą, atsakomybę ir žmogiškumo išsaugojimą „degančioje žemėje“. Atikin sukūrė be galo dinamišką, bet tuo pačiu jautrią atmosferą, įrodydamas, kad liaudiški motyvai gali skambėti inovatyviai ir nepalikti abejingų.
Po sėkmingo pasirodymo praėjusiose atrankose, vaikinų grupė „Shwr“ sugrįžo dar labiau užtikrinti ir subrendę. Jų kūrinys „Contact!“ – tai daugiasluoksnė, alternatyvaus skambesio prisotinta kompozicija, nagrinėjanti gyvenimo sunkumus ir ryšio bei vilties paieškas. Grupė pademonstravo nepriekaištingą sceninę energiją ir pasaulines tendencijas atitinkančią muzikinę kokybę, pelnytai tapdama viena iš ryškiausių šių metų atrankos lyderių.
Vokalinis kolektyvas „Vilnius Voices“ atnešė į sceną šilumą ir harmoniją. Jų daina „Grįšim“ – tai nostalgiškas, bet šviesus kūrinys, kuriame gausu lietuviškos gamtos motyvų („skandina žolę rytinė rasa“). Įkvėpti šiuolaikinės ir alternatyviosios muzikos, atlikėjai sukūrė emociškai stiprų, daugiabalsį pasirodymą. Tai lyg jaukus priminimas apie namus ir šaknis, kuris intensyvios atrankos kontekste suskambo itin nuoširdžiai ir raminančiai.
Teatrališkosios Lolitos Zero sugrįžimas su lotynišku kūriniu tapo vienu mistiškiausių šių metų atrankos momentų. Nors daina savo skambesiu primena tamsų, magišką ritualą ar manifestą, scenos veteranė eilinį kartą įrodė, kad moka sukurti neprilygstamą spektaklį.
Tai ne šiaip jaunos atlikėjos prisistatymas, o istorinį prieskonį turintis sugrįžimas. Prieš 15 metų Lietuvai „Mažojoje Eurovizijoje“ atstovavusi Paulina Skrabytė į atranką grįžo jau kaip subrendusi asmenybė – Paulė. Jos daina „Sako“ yra itin jautrus, introspektyvus pop kūrinys, kurį netiesiogiai įkvėpė Lietuvoje vykę kultūros protestai. Tai daina apie ieškojimą ir drąsą išsakyti savo tiesą. Be priekaištų valdomas, brandus vokalas ir ramybe dvelkiantis autentiškumas iškart pavergė komisijos širdis.
Tai absoliutus atrankos pozityvumo ir vakarėlio užtaisas! Humoru bei saviironija pasižyminti grupė į sceną atnešė be galo linksmą, kulinarinėmis metaforomis (nuo cepelinų iki ananasų ant picos) apipintą dainą. Tačiau po žaismingu tekstu slypi kvietimas laisvei – imti gyvenimą į savo rankas ir drąsiai „kepti“ jį taip, kaip norisi pačiam. Jų užkrečiama energija, lengvumas ir interaktyvumas tapo tikru atgaivos gurkšniu, kuris sulaukė didelio televizijos žiūrovų palaikymo.
Pasislėpęs po nauju „Lion Ceccah“ pseudonimu, Tomas Alenčikas (anksčiau žinomas kaip Alen Chicco) iškovojo pelnytą ir istorinę pergalę. Jo kartu su Aurimu Galveliu sukurtas ispaniškas kūrinys „Sólo quiero más“ (liet. „Aš tik noriu daugiau“) yra ne šiaip lotyniškas hitas, o didingas, elegantiškas ir tamsesnių atspalvių turintis meninis manifestas. Daina jautriai nagrinėja egzistencinę aistrą gyvenimui net ir byrančiame pasaulyje („Even if we’re living in a mad world“). Tomas pademonstravo stulbinantį, grandiozinį vokalą bei vizualinę estetiką, kuris Lietuvai atneša labai reikalingos rizikos ir drąsos. Pasirinkimas dainuoti ispaniškai su daugiakalbiais intarpais yra ambicingas žingsnis, kuris didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje Austrijoje neabejotinai išsiskirs originalumu ir giliu teatrališkumu.
Lietuvos kelias „Eurovizijoje“ prasidėjo 1994 m. Ovidijaus Vyšniausko debiutu, įvertintu nuliniu balu po kurio sekė kelerių metų pertrauka ir drąsus sugrįžimas. 1999 m. su Aiste Smilgevičiūte, uždainavusią žemaičių tarme. Visgi, net ir po šio pasirodymo Lietuvai ilgą laiką sunkiai sekėsi – metai iš metų mūsų atstovai likdavo lentelės dugne ar netgi nepatekdavo į finalą. Šią nesėkmių virtinę galiausiai nutraukė 2006 m. „LT United“, iškovoję iki šiol nepralenktą 6-ąją vietą ir tapę ryškiausiu mūsų sėkmės simboliu. Pastaraisiais metais tokie atstovai kaip „The Roop“ ir Monika Liu įrodė, jog Lietuvai geriausius rezultatus neša autentiškumas bei drąsūs sprendimai, o 2026 m. šią tradiciją su ispanišku kūriniu tęsia Lion Ceccah.
Šis „Eurovizija.LT 2026“ sezonas įrodė, kad Lietuvos atlikėjai – tai ne tik dainininkai, bet ir pasakotojai, drąsūs eksperimentuotojai ir kultūros nešėjai. Nuo Rug!le folkloro iki Lion Ceccah ugnies – visi jie žengė link Eurovizijos scenos ir paliko pėdsaką. Dabar akys nukreiptos į Vieną: Lion Ceccah neš Lietuvos vėliavą su galva aukštai iškelta. Nesvarbu, kokia bus galutinė vieta – svarbiausia yra drąsa dalyvauti ir įkvėpti kitus.